Naktis Lamanšo kanale prabėgo galynėjantis su rūku ir srovėmis. Paryčiais srovė nešė mus tiesiai į rytus, o reikėjo pasukti į Šerburgo įlanką, t.y. į pietus. Maža to, reikėjo aplenkti išilginę seklumą, apskaičiuoti srovės nunešimą ir pataikyti į Šerburgo uosto vartus. Prašvinto, nors matomumas nepadidėjo. Naktį girdėjome kitų laivų SECURITE pranešimus apie savo buvimo vietą ir Šerburgo tarnybos pranešimus visiems laivams, kad nurodytose koordinatėse rūke randasi manevringumo problemas turintys laivai. Kai pakilo saulė ir pradėjo šildyti, rūko skraistė atidengė vaizdus aplinkui. Tada pamatėme, kad srovėje ir rūke išnavigavau 30 metrų tikslumu į Šerburgo uosto priėmimo boją.
Nors
visi atsimename filmą "Šerburgo lietsargiai", pačiame Šerburge jokio
priminimo apie šį kinematografijos perlą neteko pastebėti.
Balandžio
mėnesyje Šerburge žydi visos gėlės ir medžiai, o prancūzai vaikšto iki viršaus
užsagstytais žieminiais drabužiais. Atrodžiau, matyt, keistai su marškinėliais
trumpomis rankovėmis.
Bet
prancūzams šarmo neatimsi. Truputėlį paukščio bruožų turintys veidai, ilgos
nosys, nutukusių yra nykstamai mažai. Labai daug kavinių, gyvenimo tempas
lėtas. Kas užkandžiauja kavinėje, kas tiesiog ant šviežios žolės. Atrodo,
kad niekas niekur neskuba. Ir tai vyksta ekonominį nuosmukį patiriančioje
Prancūzijoje.