Atlantas pasitiko mus rimstančia banga ir 18-os mazgų šiaurės-rytų vėju. Pradėjome kelionę iš La Corunos Biskajaus įlankos kryptimi. Iki atvirų vandenų buvo dar likę 30 jūrmylių. Vimpelinis vėjas buvo lygus 24 mazgams, o mes plaukėme 7 mazgų greičiu padedami variklio ir išskleidę pusę genujos.
      Tačiau sutemus rytų vėjas pakilo iki 33-35 mazgų. Bangos, neturėdamos didelės erdvės įsibėgėti, buvo stačios ir aukštos. Jachta vien variklio pagalba plaukė tiesiai į vėją 3 mazgų greičiu apsipildama purslais po susitikimo su kiekviena banga. Krantas dar buvo netoli. Žadėtas vėjo silpimas atėjo tik po gerų 4 valandų, nei buvo prognozuota. Štai kodėl meteorologiją daugelis vadina greičiau menu, nei mokslu. Bet po to keturias dienas vyravo 2-3 balų šiaurės arba šiaurės rytų vėjai. Biskajus nusiramino, bangos nuščiuvo, dienos ir budėjimai tekėjo įprasta vaga. Naktimis stebėdavau neįprastą vandens blyksėjimą. "Kaip sniegas žiemą",- pagalvojau. Blykčiojo planktonas, sujudintas mūsų laivo keliamos bangos. Tokio ramaus plaukimo su gera komanda seniai nebuvau turėjęs. Budėdavome po 3 valandas. Visą kitą laiką buvo galima miegoti, arba nerūpestingai plepėti.