Kelionė į Kicštainhorną prasideda automobiliu arba autobusu, nes pirmasis keltuvas, esantis 800 metrų aukštyje virš jūros lygio ir keliantis į 1978 metrų aukštį, yra už Kaprūno miesto. Nuotraukoje apačioje atrodo, lyg kelias įsispraustų į tarpeklį ir daugiau niekur nevestų. Taip ir yra. Tarpeklio pabaigoje - mašinų stovėjimo aikštelės. Autobusai veža nemokamai tuos, kurie yra įsigiję vadinamą "ski-pass" - bilietą keltuvams. Bilieto kaina 5-ioms dienoms yra 150 Eurų, arba 518 litų. Jį galima įsigyti mieste, arba kalno papėdėje. Mokama trimis Eurais daugiau. Grąžinus bilietą slidinėjimo pabaigoje, depozitą grąžina. Keltuvų bilietas galioja Kitzštainhorno ir Zell am See keltuvams. Tačiau Zell am See kalne (Šmitenhiohe - Schmittenhohe) niekada neslidinėjom, nes jo aukštis tėra 2000 metrų virš jūros lygio ir debesuotą dieną ten veik visada debesys. Alpincentras Kicštainhorne (tarpinė stotis tarp pirmojo keltuvo ir kalno viršūnės), yra 2452 metrų aukštyje, slidinėjama 2900 metrų aukštyje. Ten tik pusę dienos per savaitę saulė buvo pasislėpusi migloje. Viršūnė siekia 3206 metrus.
Slidinėti
esant miglai neįmanoma. Net mūvint akinius sniegas praranda pilkus tonus ir
sunku įžiūrėti smulkius gūbrius. Slidinėtojai knapsi nosimis susidurdami su
netikėtomis mažomis kliūtimis, todėl dauguma jų greitai nusėda kavinėse. Kavinės
yra įrengtos pirmo ir antro keltuvų viršuje. Trečio keltuvo viršuje - slidinėtojų
rojus.
Vienas
mano draugas pasakė: "Netiesa, kad prie gero gyvenimo greitai priprantama.
Prie jo priprantama tuoj pat". Sutinku su šiuo teiginiu šimtu procentų,
nes pasikėlus kelis kartus viršutiniais bugeliais į kalną ir nusileidus nuo
jo, kojos pradeda pavargti. Pastoviai reikia stovėti ir nėra kur prisėsti.
Todėl kyla noras paklausti, kodėl viršutiniame aukšte įrengti bugeliai, o
ne sėdimi keltuvai. Tačiau kavinių savininkai dėl to tik džiūgauja. Apie antrą
valandą dienos kavinėse laisvų vietų "su žiburiu nerasi".