Pasakojimai
apie tai, kad užsienyje yra geriau, tėra švelniai pasodrintas pavydu lietuvių
nacionalinis sportas, kaip ir posakis "pas kaimynus ir žolė žalesnė".
Štai ištrauka iš kavinės meniu Austrijos kalnuose: mažas alaus - 2.2, didelis
alaus - 3.3. Rodos pigu, jei lyginsi alaus kainas Lietuvoje (mažas alaus
- 2.5, didelis - 3.5). Tačiau nereikia pamiršti, kad Austrijoje visos kainos
yra Eurais, o ne Litais. Todėl nereikia būti Saliamonu, kad rastum skirtumą:
kaina skiriasi 3.45 karto. Tad kodėl visi austrai nevažiuoja į Lietuvą atostogauti
ir lėbauti? Turime puikius paplūdymius, nenusileidžiančius pajuodusiems
Tenerifės pliažams (ten vietoj auksinio smėlio paplūdimys nuklotas juodu
lavos smėliu). Ir vis vien, pilna pakrantė juodai aplipusių žmonių. Tikras
kiaulynas, o žmonių marios. Ir kainos kandžiojasi. Priežastis - prestižas
ir noras pasipuikuoti prieš save: "brangu, bet vis tiek aš čia. Aš
sau galiu tai leisti. O kaimynas negali. Todėl grįžęs būtinai jam papasakosiu.
Tik dar truputėlį čia pakentėsiu ir kamputyje pavalgysiu namie gamintų sumuštinių,
o tada jau laikykitės - pasakojimams nebus galo".
Austrijos
kalnuose apie
tris ketvirtadalius slidinėtojų yra iš Vokietijos, labai daug vengrų ir
lenkų, tiek pat čekų, mažiau rumunų, dar mažiau bulgarų, keli olandai, ukrainiečiai
ir rusai, dar mažiau lietuvių, latvių, estų ir suomių, bei nei vieno slovako,
italo, ispano ar prancūzo.
Austrijoje žvelgiant nuo kalno viršaus rodosi, lyg regėtum vaizdus pro skrendančio lėktuvo iliuminatorių - toks aukštis. Vaizdas slidinėtojui puikus. Tačiau visą laiką neduoda ramybės klausimas - ką žmonės veikė šiuose kalnuose, kol slidinėjimas žiemą ir lipimas į kalnus vasarą netapo populiaria turizmo šaka. Ne be reikalo žmonėse nuo seno prigijęs terminas "kalnietis", nežinia ką reiškiantis...