Austrijos
žiema 2006 metų kovo 11-18
arba
"neįmanoma išmokti gyventi negyvenant"
Daugiametės žiemos kelionės į Austriją slidinėti tapo įprastomis kelionėmis "pas senelius į kaimą". Austrija tai kaimas, kuriame žmonės kalba tik savo gimtąja kalba, nori būti panašūs į vokiečius, tik pradeda įsisavinti Internetą ir mažai šypsosi, nes kasdieniniai rūpesčiai yra tokie dideli, kad nustelbia gamtos grožį, o kitataučių srautas toks didelis, kad paslaugos yra tapusios "neįkyriomis": viskas užsidaro anksti ir laiku. Jie nedirba tol, kol yra klientų.
Geriausia slidinėti Kicštainhorno ledyno viršuje (Kitzsteinhorn), kur yra dvi mėlynos trasos (šalia Kaprūno). Ten renkasi pradedantys protingesni pradiniokai ir tikri kalnų slidinėjimo asai. Trasų ilgis yra apie 1,5 km, nuolydis tarp 25 ir 35 laipsnių, trasa lygi, jei neskaityti puraus sniego krūvelių, kurias sustumdo "čainikai". Galima leistis labai greitai įsirėžiant slidėmis "į posūkį", o ne pastoviai stabdantis šliaužiant šonu. Tuo ir skiriasi slidinėjimas Austrijoje nuo slidinėjimo Slovakijoje ar Čekijoje. Nors ir Kicštainhorne galima rasti panašias į minėtas trasas. Tai raudonosios, kurios yra nudrožtos, išbertos lediniais gūbriais. Visi jomis leidžiasi lėtai ir atsargiai, trumpais etapais, kaip kalnų ožiai. Ten slidinėja tik pradiniokai, norintys sužinoti kas yra alpinizmas su slidėmis. Tikrasis gi malonumas - greitis, iš po slidžių kylanti pūga posūkyje. Taip slidinėti be slidininko alinių neįmanoma dėl saulės ir nuo vėjo ašarojančių akių. Daugelis profų slidinėja su šalmais, kurie gerai apsaugo nuo vėjo.