Kanalu plaukėme keturias su puse valandos, iš kurių paskutinę valandą - per uostą. Begalė laivų, daugumoje dideli, ir visiška tyla eteryje. Radijas lyg vandens į burną prisėmęs. Kapų tyla. Gal dėl šventės, o gal dėl kitos priežasties, tačiau jokių pasikalbėjimų jūriniais kanalais nebuvo užfiksuota.
Artėjo vakaras, lengvos sutemos gaubė uostą, kai išvydome jachtą "Lietuva", prisišvartavusią prie krantinės. Prie jos stovėjo kita, lenkiška medinė jachta. Paklausėme leidimo švartuotis bortu ir gavome teigiamą atsakymą. Lenkai buvo labai draugiškai nusiteikę. Siūlėsi padėti prisišvartuoti, patys pasiūlė pasijungti elektrą iš jų laivo, o kai pavaišinau juos simboline taurele, pasikvietė į laivą "do kavi", t.y. išgerti kavos.
"Kava" baigėsi tik visai sutemus. Tada į erdvų kokpitą atkeliavo žvakės ir "kava" buvo pakeista kitais gaivinamaisiais gėrimais. Laive buvo vieni pensininkai ir jų jaunesnės gyvenimo draugės. Nors amžiumi "pensininkai" buvo ne senesni nei aš, bet visi jie jau buvo atitarnavę jiems priklausantį laiką kariniame jūrų laivyne ir dabar džiaugėsi gyvenimu.
"Man kiekviena diena, kaip šventė", - pasakojo lenkas tik pradėjusia žilti barzda, - "Dabar, kai išėjau į pensiją, galiu visą laiką skirti buriavimui ir kitiems savo pomėgiams". Natūralu. Gera pensija, visiška laisvė. Tačiau jaučiasi, kad lenkai yra kitokie, nei lietuviai. Kad ir klausimas: "ar jūsų jachta privati?" Lietuvoje tokių klausimų jau niekam nekyla. Visos jachtos privačios, o ne valstybinės. Matyt Lenkijoje yra daugiau socializmo, nei jo liko Lietuvoje.
Taip gerai pasėdėjus su lenkais jautėm pareigą pabendrauti ir su lietuviais. Jachta "Lietuva" mus priėmė šiltai. Radome ten daug pažįstamų buriuotojų ir ne buriuotojų.