Neilgai, tai neilgai. Variklio negesinu, pildau, nešu. "Dabar dar užpildykite tai dviem egzemplioriais",- gaunu naujus blankus. "O paskui reiks palaukti muitininko",- seka sekanti direktyva. "O mums sakė, kad turėsime pildyti popierius, įsegtus tiesiai į mūsų pasus?",- teiraujuosi. Ir gaunu atsakymą: "Pas mus tvarka keičiasi kas mėnesį. Mes jau patys nežinome, ką žino konsulatas Vilniuje. Mums dabar pasakyta dirbti taip ir mes taip ir reikalaujame".
Gesinu variklį. Sustojimas, matomai, užtruks. Bet muitininko ilgai laukti neteko. Muitininkai, turbūt, visame pasaulyje atrodo vienodai. Baltijske pasitaikęs egzempliorius buvo tipiškas: blizganti nuo riebalų uniforma, aptukusi figūra, prakaituota kakta, sumaigytas odinis portfelis ir didelis noras pažiūrėti, kas gi tos jachtos viduje. "Kaip aš čia nusileisiu?",- sukyla muitininkas žiūrėdamas iš trijų metrų aukščio į apačioje linguojantį jachtos denį. "Prašau perstatyti prie žemesnės krantinė",- sekė įsakymas.
"O kas čia šeimininkai? Jūs ar aš?",- į įsakymą atsakau klausimu. "Mes",- sutartinai iš nuostabos išplėstomis akimis atsako muitininkas su pasieniečiu. "Tai ir laipiokite taip, kaip jūsų svečiai laipioja",- paaiškinau savo klausimo esmę. Maištas baigėsi. Abu nuolankiai pradėjo leistis į krantinę įmūrytomis metalinėmis kopėčiomis. Po to per šotų raizgalynę brovėsi link kokpito, lindo trilinki į kajutę. Nepatikėsite, ko žmogus tik nepadarys iš smalsumo. Lietuviai atplaukė! Dar gi dviese, iš kurių vienas - moteris. Jūra! O gal viduje slepiasi komandos dalis, kuri jiems padėjo plaukti? Kaip visada. Šešiese.
Viską sutvarkėme greitai ir be kliūčių. Peroksidinė blondinė mojavo mums ranka. Graži. Pasitempusi, nesuprakaitavusi, kvepianti. Ach, tos rusiškos moterys. Kodėl jos taip stengiasi patikti savo prakaituotiems ir degtine tvoskiantiems vyrams. Kuo tie vyrai traukia jas. Lyg medumi patepta riekė bites. Nežinau. Ir, matyt, niekada nesužinosiu. Gal viltis, kad vieną dieną jos vyras išblaivės, susišukuos, užsiims sportu ir ryte jai atneš kavos į lovą verčia moteris būti pasirengusias kasdien. Be jokios abejonės: jos pasiruošusios kasdien. Ir abejoju, ar saviems suprakaitavusiems vyrams. Greičiau jau tam užjūrio karalaičiui, kuris čia pat krantinėje pasiūlys širdį ir ranką ir išveš jas už jūrų marių, kur kisieliaus upės su marcipanų krantais, o parduotuvės su Shannel kvepalais kiekviename kampe. Ir vyrai galantiški, visi geidžiami ir gražūs. Tiesiog Alenai Delonai.