Jo žmona Irina Spiranskaja, garsaus Rusijos disidento Spiranskio duktė, buvo ne tik išprususi, graži, bet ir labai žmogiška. Jos jaunystėje daugelis rodė jai dėmesį. Tas pats Volodios kapitonas garsusis olimpinis čempionas Budnikovas. Tačiau Irina pasirinko Volodią savo gyvenimo palydovu dėl Volodios žmogiškųjų savybių. "Jis nebuvo toks gražus ir sėkmingas, kaip kiti, tačiau jame jautėsi didelė širdis",- sakė Irina. Kai Volodiai nupjovė koją, supūliavusią nuo įpjovimo (nes Volodia sirgo diabetu), Irina nei karto neprikišo jam savo prievolės juo rūpintis. Jie toliau gyveno taip, lyg nieko nebūtų pasikeitę, nors Volodia galėjo toliau gyventi tik invalido vežimėlio krėsle. O Irina prieš savo gyvenimo pabaigą dar ir sunkiai sirgo vėžiu.
      Tačiau ir invalido vežimėlis nesumažino Volodios gyvenimo meilės. Jis toliau buriavo. Tuo buriavimas ir geras, kad buriuoti galima iki gilios senatvės. Jei net ir pritrūksta fizinių jėgų įtempti bures, šias jėgas galima kompensuoti pravėrus lynus per papildomą bloką.
      Volodia gyvenime nepasiekė svaiginančios karjeros, neapsigyveno apartamentuose, nevažinėjo poilsiauti po užsienius, nes pirmoje vietoje jam visada buvo jo nuosavas garbės kodeksas ir bendražmogiškos vertybės. Sporte jis pasiekė labai daug (Sovietų Sąjungos čempionas, dviejų olimpinių žaidynių dalyvis), tačiau turtų nesusikrovė. Visi gauti pinigai keliaudavo į jachtų tobulinimą, bendravimą su draugais. Galima sakyti, kad Vasiljevai gyveno skurdžiai. Niekad neturėjo automobilio, įmantrių buities prietaisų. Bet dėl to nepergyveno. Žmonės jiems buvo pagrindinė vertybė gyvenime.
      Lietuvoje Volodia apsigyveno nuo 1983 metų, kai jį pakvietė čia atsikraustyti lietuvis buriuotojas Rimas Dargis. Volodia liko patenkintas. Jis įvertino atvirą ir šiltą lietuvių bendravimą ir kultūrinį skirtumą, lyginant su Leningradu, kur gyveno anksčiau. Žodžiu, Volodia pakeitė savo gyvenimo vietą dėl to, kad čia gyveno jo draugai.
      Vienas pagrindinių Volodios nuopelnų mūsų kraštui, kaip iniciatoriaus, - ledrogių sporto atgaivinimas Lietuvoje. Jis buvo pirmasis, parodęs savo auklėtiniams šį aparatą, kurio pagalba buvo galima pratęsti trumpą vasaros sezoną ir buriuoti žiemą. Dabar daugelis Lietuvos buriuotojų buriuoja su ledrogėmis žiemą, gal ir nežinodami, kad pradininkas buvo Volodia. Štai tokia kartais nauda iš "tarptautinių mainų" gyventojais. Volodia atvyko iš krašto, kur ledrogės buvo gerai žinomos, naudojamos ne tik kaip sporto priemonė, bet ir kaip karo priemonė. Leningrado blokados metu rusai patruliavo užšalusią Suomijos įlanką su ledrogėmis, ant kurių buvo sumontuoti kulkosvaidžiai. Taip pat dalyvaudavo susišaudymuose. Rusai išradingi. Taip, kaip buvo naudojamas vežimaitis su kulkosvaidžiu pirmojo pasaulinio karo metu (tačanka), taip žiemą buvo naudojamos ledrogės antrojo pasaulinio karo metu.
      Volodią gerbė visi jį pažinojusieji ir galima būtų teigti, kad tiems, kuriems teko laimė jį pažinoti, labai pasisekė. Tai buvo neeilinė asmenybė. Iš jo burių dirbtuvės aš visada išeidavau geros nuotaikos, praturtėjęs gyvais pasakojimais iš jo gyvenimo. Jis sugebėdavo nesikartoti ir nepasakoti tų pačių istorijų tiems patiems žmonėms. Už tai aš jį labai vertinau, o bendrauti su juo būdavo visada įdomu.
      Voliodios nekrologą, rašytą Lietuvos Ryto korespondento ir buriuotojo Gedimino Pilaičio, galite rasti čia.

2004.06.15, Vilnius, Artūras Dovydėnas.

Volodios Vasiljevo, mano gero draugas ir autoriteto, jau nėra gyvųjų tarpe. Norėdamas, kad atmintis apie jį nenublėstų, rašau šį tekstą sau ir kitiems.
      Volodia imponavo man tuo, kad buvo nepataisomas optimistas. Atrodė, kad nėra tokio dalyko, kuris galėtų jį išvesti iš pusiausvyros ar suerzinti. Jo gyvenimo istorija yra labai įspūdinga ir, sakyčiau, verta balto pavydo. Aišku buvo visko - jam sekėsi ir nesisekė. Tačiau jis išsaugojo pagrindinę vertybę gyvenime - žmonių meilę. "Juk nesvarbu ar tu esi teisus, ar tavo draugas. Neverta sugadinti santykių dėl menkniekių", - tokią gyvenimo filosofiją turėjo Vasiljevas.