Pajudame iš Kaliningrado apie 19 valandą. Atsimojuojam su lenkais ir lietuviais ir kanalu pirmyn. Kelionė neprailgo. Elgiamės drąsiau. Skandinaviška maniera padedam varikliui iškeltu grotu, tad nesunkiai mezgame 5.5 mazgo. Kanalas puikiai nužymėtas. Pamažu temsta, o kai sutemsta, visi farvaterio ženklai pradeda šviesti. Šviečia bojos. Šviečia vedlinės.

      Kanalo dispečeris mus seka radare ir pranešinėja - kada su kokiu laivu susitiksime. Pasišnekame ir su prasilenkiančiais laivais. Rusiškai. Laivas, prižiūrintis farvaterį, dubliuoja dispečerio užklausimus tiesiai mums. Kai antrą kartą mus pakvietė, pasakiau kad mes juos puikiai matome ir prasilenksime sutartais kairiaisiais bortais. "Aišku",- staiga lietuviškai atsakė laivas. Bet juk naktis. Tamsu. Vėliavos nemato. Ko gero gandas apie tai, kad kelios lietuviškos jachtos atplaukė į Kaliningrado sritį, pasiekė visą Kaliningrado jūrinę bendruomenę. Tuo labiau, kad jachtos "Blue Bird" ekipažo nariai tik du: vyras ir moteris. Šis faktas rusams padarė įspūdį ir sukėlė pagarbą.