Vandenį iš triumo teko išsemti su vienkartine plastmasine stiklinaite. Pilno kibiro tūrį visiškoje tamsoje ir siūbuojančiame laive: atsiklaupt, pasilenkt, pasemt, atsistot, išpilt į kriauklę. "Ai!",- net šūktelėjau, kai eilinė banga man stojantis metė mane ant kajutės staliuko kampo nubrozdindama odą ant peties.
Po triumo išsausinimo mūsų laivas tapo visiškai sausas. Nėra to blogo, kuris neišeitų, ir to gero, kuris nesugrįžtų. Ši žarna buvo trūkusi nuo pat laivo pirkimo, tačiau kol įtrūkimas buvo nedidelis, mes niekaip nerasdavome priežasties, kodėl po paros ar dviejų plaukimo jūra triume atsirasdavo kibiras ar du vandens. Taigi, išvada, plonasienės plastikinės žarnos, sutvirtintos spiraliniu kordu, netinka laivams. Jų plastikas sukietėja nuo jūros vandens ir anksčiau ar vėliau pradeda trūkinėti. Vandens nutekėjimui arba paėmimui reikalingos storasienės elastingos žarnos. O galjūno vamzdynui yra naudojamos specialios storasienės antiseptinės žarnos, nepraleidžiančios kvapų. Priešingu atveju visas jūsų laivas pakvips tualeto aromatais, o vizualios priežasties taip ir nerasite. Vienintelis būdas - pauostyti pačią žarną. Jei ji "kvepia" tualetu, vadinasi plastikas praleidžia kvapus....
"Kaip gerai, kad sulūžo",- tarė kartą mano draugas, laikydamas iškeltą rumpelį rankose. "Na ir kvailys",- pagalvojau tada iš nustebimo: kaip galima džiaugtis, jei kas nors sulūžta. "Geriau, jei sulūžta uoste, nei jūroje",- paaiškino jis. Ir tada aš supratau, kad tame yra daug tiesos. Tad ne visada tariama nesėkmė yra nelaimė. Ne kiekvienas, kuris tave sušildo, yra draugas (pagalvojo kotletas keptuvėje). Ne kiekvienas, kuris tave apšika, yra priešas (pagalvojo žvirblis žvarbų rudens rytą įkritęs į šiltą karvės šūdą). Kiekviena nelaimė yra geresnės ateities pradžia.