Kaliningradas-2005-1

Kaliningradas. 2005 metų liepos 1-3.
Turiu prisipažinti, kad per ilgus plaukiojimų metus dviese, išsiauginau bebaimę ir nepakeičiamą įgulą, kurią sudarome dviese su žmona Zita.

Noras "pasivažinėti laiko mašina" išginė mus 2005 metais į Rusiją. Nors tokia mašina važinėja tik pasakų personažai ir realiame gyvenime, atrodytų, nėra galimybės to įgyvendinti, kelionė į Kaliningrado sritį, kuri, pasak liudininkų, netoli tepažengė nuo tų laikų, kai buvome bendra valstybė ir kai visų mūsų sąmonę graužė liguistas visuotinės laimės troškimas, prilygo šiai pasakų technikai, kuria tapo mūsų jachta.

Liaudis sako: šuo ir kariamas pripranta, o vargšas rykštės mušančios pasiilgsta. Taip ir mes pasiilgom tos atmosferos, kuri Lietuvoje amžiams nugrimzdo į prisiminimų sritį.
Kaliningrado valdžia birželio 30 - liepos 3 dienomis kvietė visų kaimyninių šalių buriuotojus apsilankyti Kaliningrado 750-ies metų jubiliejaus proga. Šiuo tikslu ir plaukėme nuo Klaipėdos iki Baltijsko, o toliau - Aistmarių kanalu iki paties Kaliningrado.

       Pasakojimai apie tai, kad buriavimas Rusijai priklausančiuose Baltijos vandenyse yra neįmanomas, tėra švelniai pasodrintas jūrine druska humoras. Tereikia laiku atsakinėti į pasienio laivų radijo užklausas ir jus maloniai sutiks, paaiškins ir padės, jei reikia.
       Antra išvada. Rusijoje gali gerai jaustis tik tie žmonės, kurie pažįsta rusišką mentalitetą ir kurių nestebina gana išsiblaškiusi, bet draugiška pasaulėžiūra. Kartais pyktis gali pavirsti perdėtu draugiškumu, elementarus mandagumas gali būti nesuprastas, arba praklausytas. Vietinės kalbos žinojimas - būtinas.
       Kvietimą rusai išplatino dar kovo mėnesyje, tačiau nė neprasitarė apie vizas. Jiems tai suprantamas dalykas, o mums - jau ne. Kai sužinojau, kad reikia vizų, dar sužinojau ir tai, kad reikia asmeninio iškvietimo, pažymos iš poliklinikos kad nesergi AIDS, turistinės agentūros išduoto "kelionės patvirtinimo" ("voučer" vadinasi), užpildytos anketos ir dar visų dokumentų su nuotraukom ir t.t. atiduotų į ambasadą prieš mėnesį. Rusijos ambasados tinklapyje (http://www.rusemb.lt/Default.aspx?Element=
I_Manager2&TopicID=17&IMAction=ViewArticles#6) labai griežtai surašyti 6 privalomi reikalavimai, kurių neįvykdžius nors vieno, viza neišduodama. Žodžiu, "žingsnis į šoną" nuo taisyklių tolygus sušaudymui. Tačiau viskas išsisprendė kur kas paprasčiau. Tame pačiame tinklapyje radau sąrašą turistinių agentūrų, kuriomis Rusija pasitiki.

Taigi, radau artimiausią, kuri randasi Konstitucijos prospekte 13-39 ir vadinasi "Į kelią". Nuėjau. Patekau į buvusį bendrabučio kambarį, kokiame gyveno mano universitetiniai kursiokai dar 1975-ais metais (aš, kaip Vilnietis, privilegijuotai gyvenau savo namuose). Tačiau vietoj dviejų lovų ir stalo, radau du stalus ir nei vienos lovos. Panašus į šnipą nuplikęs vyriškis paėmė pasus, nuotraukas ir dar paprašė 20 litų, kuriuos pažadėjau duoti mainais į grąžintus pasus. Menki juokai. Pasai juodojoje rinkoje kainuoja 400 litų, o čia dar prašoma dvidešimties damokėti atiduodant. Įsidrąsinau ir pareiškiau, kad pradžioje darbas, o paskui pinigai. Tačiau viskas baigėsi lamingai ir po dviejų dienų atgavau abu pasus su metalinėmis įkabėmis prišaudytais popieriukais: "vieną užpildę atiduosite atvykdami, o kitą - išvykdami". Ačiū.