Liepos
19 dieną prisišvartavome 8:40. 9 valandą ryte atėjo uosto viršininkas į darbą
ir nulupo nuo mūsų paros stovėjimo kainą. Logiška. Kai išėjo namo, mūsų nebuvo.
Bet kai atėjo - mus rado. Paklaustas, o kur muitinė ir pasienis, jis pasakė,
kad tarnybos sėdi laive, tame pačiame uoste. Tačiau niekas neatėjo. Uosto
viršininkas pažadėjo, kad mūsų duomenis perduos kam reikia. Žodžiu, neplaukite
į Slitę, jei nenorite, kad jums sugadintų nuotaiką. Šis uostas taip retai
lankomas, kad kiekvieną sutiktą čia kuo skubiausiai apmokestina. Mieste nieko
nėra įdomaus, išskyrus šį malūną ir vaizdą nuo kalnelio. Cemento gamyklos
keliamos dulkės nusėdę ne tik gatves ir namus. Visos mašinos padengtos dulkių
sluoksniu. Žuvies? Kokios žuvies. Žuvies krautuvėlės savininkas išvažiavo
į sūnaus vestuves. Tad palaukite dvi dienas, kol jis sugrįš. Atrodo, kad vietiniams
gyventojams kažkas gerokai atšaldė protus. Kas gi stirksos Slitėje dėl žuvies
uodegos. Maža to, vakare visi stovėję švedai pabėgo iš uosto nakvoti laukiniame
ankoraže ir mes likome vieni. Nutarėme griežtai: išsimiegam ir plaukiam iš
šio svetingo uosto kuo greičiau, kad jo niekada daugiau neprisimintume.
