Žaliosios Karibų jūros salos. Artūras Dovydėnas, 2005, ISBN 9955-665-28-9.
     Kai prieš septyneris metus užrašiau pirmus sakinius, pradėjusius šią knygutę, viskas atrodė kitaip. Bet ne žolė tada žėlė žalesnė. Ne. Tada norėjau aprašyti keliones ir lankytus uostus. Padaryti kažką panašaus į "automobilinių kelių atlasą". Bet po kurio laiko supratau, kad atlasus daro visi, net automatai, o kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką jis ir tik jis sugeba. Kitais žodžiais tariant: nėra reikalo gaišti laiką kartojant kitų nudirbtus darbus. Iš šių išvedžiojimų ir atsirado mintis parašyti apie tai, kas vyksta buriniame laive ilgų jūrinių kelionių metu, nes tokių tekstų lietuvių kalba yra mažai. Tai aš gerai žinau, nes domiuosi jūriniu buriavimu jau dvidešimt metų. Yra puikių užsienio buriuotojų knygų, o Lietuvoje - badas. Linkėdamas šiai situacijai pasikeisti ir norėdamas kitus buriuotojus užkrėsti rašymo noru, nusprendžiau tai pradėti savo pavyzdžiu ir rizika. Juk esame valstybė prie jūros. Tačiau nesame to supratę. Tik deklaruojame. Jūrine valstybe tapsime tada, kai pas mus bus ne tik jūrininkai, bet ir marinistinė literatūra. O ji atsiranda tik bandymų ir paklydimų keliu. Todėl šis mano mėgėjiškas rašinys tėra bandymas išerzinti likusius ir juos priversti parašyti geriau.

     Taip nutaręs 2003-2004 metais rimčiau prisėdau prie teksto. Knygos temai parinkau vieną 1993-ių metų avantiūrų - plaukimą be įgulos iš Bornholmo salos į Klaipėdą per aštuonių balų audrą. Plaukimas buvo varginantis ir užtruko 49 valandas. Be miego (tais laikais autopilotams lietuviai nebuvo finansiškai įgalūs) ir be maisto, nes siautė audra ir nebuvo laiko gaminti. Tos valandos nenuėjo perniek. Buvo ir nuotykių, buvo ir minčių, kurias užrašiau, o gal mintys atėjo dabar. Bet nesvarbu, kada jos atėjo, o svarbu tai, kad šios mintys yra pagrindinė knygos vertybė. Jas perskaitęs žmogus tarsi hirurgas pateks į kito žmogaus pasaulėžiūrą. Žmogaus, kuris nėra tolimas nepažįstamasis, o žmogaus, kuris buvo ir yra Marijos žemės sūnus, paragavęs ir ragaujantis viso mūsų šalį apėmusio virsmo iš kažko į kažką. Nesididžiuoju "nugalėjęs" Baltiją. Esu tai daręs daug kartų. Tačiau tikrai džiaugiuosi, kad kartą gyvenime esu tai padaręs vienas. Susidurti akis į akį su stichija, pažiūrėti į jos plačius juodus vyzdžius ir neišsigąsti - tai kažkas. Tai toks jausmas, kuris kaip ugnis nuo asmenybės nuvalo visas šiukles. Ir lieka šerdis. Tokia nuoga, kad gali nagu pabandyti įbrėžti ir patikrinti jos kietumą: liks įbrėžimas, ar ne. Pas mane neliko. Jei kas nematė išgrynintos žmogaus dvasios šerdies, galiu pasakyti, kad tai kietas juodosios panteros splavos strypas. Be jokių minčių. Toks kietas, kad pačiam sunku jį sulenkti.
     Su įvairiausiais pataisymais buvo parašytos dvidešimt septynios versijos. Tekstas turi lengvą rytietšką diskretiškumą, persipinantį netikėčiausiose vietose, be pradžios ir be pabaigos. Kai kurie intarpai lyg refrakcinė šviesa smelkiasi į sąmonę kaip iš anapus be tiesioginio loginio veiksmo ryšio. Taip jau gavosi. Nesu profesionalas, mokantis priversti kitus daryti išvadas, tad, kvailys, sudėjau savasias. Ir likau nustebintas, kad ligi šiols esu sveikas ir gyvas. Knygelė gavosi plona. Tačiau kitokia. Kitokia, nes parašyta ne profesionalaus rašytojo, o veiksmo liudytojo, nenaudojančio literatūrinių štampų ar siužetinių gudrybių, spekuliuojančių specialiai neišsakytu ar nutylėtu. Todėl ji yra sąžininga.
     Mane ne kartą stebino knygų turinys, kai reikia perskaityti vos ne 100 puslapių tam, kad galėtum sulaukti - kada prasidės veiksmas. O perskaičius, galėtum padėti knygą į šalį su atodūsiu: "pagaliau baigiau". Ir niekada nesugrįžti. Šią knygelę rašiau tam, kad prie jos teksto skaitytojas sugrįžtų. Čia nėra vandens pilstymo. Laivuose veiksmo nedaug, ką galima būtų aprašyti. Pagrinde - tai minčių tėkmė, kuri skrenda kartu su burėmis tenai, kur plaukia laivas. Kas gi daugiau gali vykti uždaroje burlaivio erdvėje? Veiksmo trileriui tenai per maža vietos.
     Kai Arturo Ransomo senatvėje paklausė: "Kaip galia, rašytojau, kad daugiau neberašote", jis atsakė: "Jūs neteisus. Negaila, nes visą laiką užauga nauja karta, kuri skaito anksčiau parašytas knygas". Iš to seka, kad nebūtina rašyti daug. Geriau skaityti iš esmės.
     Šių dienų knygų kultūra įgavo įdomių išraiškos formų. Stebėjau, kaip VP Markete prekiauja knygomis kilogramais. Knygos įkainis: berods 2 litai už kilogramą. Kad būtų matę viduramžių žmonės tokio rašytinio žodžio pertekliaus progresą... Tikrai būtų nusistebėję. Tačiau kalti dėl tokio elgesio su knygomis yra patys rašytojai. Jie rašo "dėl puslapių", ką prekybininkai suprato kaip "dėl kilogramų", nes matyt vadybininkas, atradęs minėtą pardavimo būdą, prieš tai dirbo dešrų skyriuje. Jei būtų dirbęs medžiagų skyriuje, matyt knygas matuotų metrais.
     Deja, ne tokiu būdu turėtų būti vertinamos knygos. Labai tikiuosi, kad perskaitę šią knygą sugrįšite prie kai kurių jos vietų atidžiau. Kol kas negavau nei vieno kritiško atsiliepimo iš skaičiusiųjų. Matyt jų labai mažai, nors jų yra visuose Lietuvos miestų knygynuose, bei bibliotekose.

Gero skaitymo, pagarbiai
Artūras Dovydėnas
Burinės jachtos "Blue Bird" kapitonas, 2005 liepos 28 diena, knygų atsiėmimo iš spaustuvės data.